Moricsala

Aizved mani uz Morica salu, kad tur ozoliem lapas sāk plaukt. Man šai dzīvē tik bieži ir salis, gribas sauli par māsu reiz saukt

Kodėl Žuvų sala tapo Moricsala?

Latvijoje nėra kitos salos, turinčios tokią įspūdingą istoriją, nors dar 1726 m. tai buvo mažai kam žinoma sala Usmos ežere, vadinta Žuvų sala.  Moricsala savo vardą gavo dėl istorinių įvykių 1726–1727 metais, kai saloje neilgą laiką viešėjo Saksonijos grafas Moricas (Maurice de Saxe). Tai buvo metas, kai Kuršo hercogystės sostinėje Jelgavoje virė aistros ir 1726 m. į Jelgavą vyko gausybė jaunikių, pretendavusių į jaunosios Kuršo hercogo našlės, būsimos Rusijos kaizerio žmonos, Anos Ivanovnos ranką.  Anai labai patiko Saksonijos grafas Moricas, ji siekė, kad trisdešimtmetis jaunuolis taptų Kuršo hercogu, ir svajojo už jo ištekėti.  Visgi, ši santuoka nebuvo palanki Rusijos interesams, todėl, kai į Jelgavą iš Rygos atvyko kunigaikštis Aleksandras Menšikovas su 1 000 dragūnų, 1727 m. liepos 20 d. grafas Moricas buvo priverstas bėgti ir slėptis Usmos ežero Žuvų saloje.

Po rusų apsupties naktį į rugpjūčio 19 d. 300 Morico kareivių buvo priversti pasiduoti.  Pats hercogas persirengė tarnu, įsikibo žirgui į karčius ir perplaukęs Abelkalninio bei Uozuolo seklumas paliko salą.  Saksų Moricas išvyko į Prancūziją, kur po devynerių metų tapo generolu leitenantu.  Po kelių sėkmingų mūšių įvairiuose karuose 1746 m. jis buvo paskirtas Prancūzijos maršalu, o po metų – prancūzų užimtų Nyderlandų valdovu.

Moricas mirė 1750 m. sulaukęs 54 metų amžiaus, tačiau dar ir šiandien Latvijoje jis minimas dažniau, nei Prancūzijoje. Taip gražiausia Usmos ežero sala gavo Morico vardą, o Usmos apylinkėse pirmąjį rugpjūčio šeštadienį kasmet švenčiama Morico šventė – romantiška šventė vasarai ir žmonėms.